#5. Ką sužinojau apie...5 sekundes

Ar teko kada stebėti save, kiek laiko užtrunka, kai po padarytos savo klaidos pradedate mintyse save kaltinti ir “mušti”? O kiek laiko praeina, kai suprantate, jog darbą atlikote nepriekaištingai ir norite save pagirti?

Taip. Pirmuoju atveju praeina kelios sekundės. Antruoju atveju kartais gali neužtekti ir amžinybės! Neseniai perskaičiau knygą “Penkių sekundžių taisyklė” (Mel Robbins), kuri man paliko didžiulį įspūdį. Nors tai tokia self-help book, ir tokių aš nelabai mėgstu, tačiau ši buvo labai konkreti ir greitai pritaikoma.

O dabar pasakoju, kaip ją taikau savo kasdienybėje ir mokytojo darbe!

Dažnai girdima frazė - laikas gydo žaizdas. Nieko jis negydo. Juk visi prisimename visas smulkiausias klaidas, kokias tik kada padarėme. Jos tarsi įkyrūs sliekai po lietaus vis išlenda pačiu netinkamiausiu laiku. Ir tai tik įrodo, kad mums rūpėjo visa toji situacija.

Geriausia būtų nesistengti nustumti į minčių užkaborius savo slegiančių klaidų prisiminimų. Geriausia būtų užklupus jiems savo valios pastangomis per pirmąsias penkias sekundes pasistengti atrasti nors ir menkiausią užuominą, ką šiai dienai jau išmokome daryti kitaip.

Visada stenkimės savo klaidas valios pastangomis pakreipti augimo linkme. Ir nereikės graužti ir juo labiau laikui visko gydyti!

Visada stenkimės savo klaidas valios pastangomis pakreipti augimo linkme.

Man nereikia daug laiko priimti sprendimo. Man didelė vertybė visada žinoti, ko noriu. O jeigu nežinau, tiesiog pasirinku bet ką, kas šaus pirmas į galvą. Na, toks patarimas labiau tiktų renkantis ką nors iš restorano meniu, o ne, tarkim, perkant butą.

Neapsikraunu smulkiais sprendimais tam, kad rimtiems užtektų laiko ir pastangų apmąstyti. Čia irgi vadovaujuosi penkių sekundžių taisykle. Jei sprendimas nesudėtingas ir iš esmės nepakeis mano gyvenimo, jam užteks tik tiek laiko.

Mokytojo darbe niekaip neapsieinu be šios savo taisyklės. Jūs neįsivaizduojate, kiek kartais sprendimų tenka priimti čia ir dabar. Kartais jie užklumpa taip netikėtai, ir tiek daug vienu metu, kaip skruzdėlių įlipus į skruzdėlyną.

Tik jokio verkšlenimo. Penkios sekundės, ir važiuojam toliau!

Man didelė vertybė visada žinoti, ko noriu.

Nuo praeitų metų pavasario mane kamuoja itin stiprūs galvos skausmai. Jie užklumpa mane netikėtai, o po jų man reikia poros dienų atsigauti. Dažnai norisi aptingti ir pasiteisinti šiomis atsigavimo dienomis, tačiau vis tiek priverčiu save imtis veiklos per penkias sekundes. Tiek laiko pakanka, kol smegenys pradeda galvoti išsisukinėjimo scenarijus.

Pastebėkite save! Žinoma, nesiimu iškart versti kalnų, bet pradedu nuo nedidelių ir malonių darbų, kol įsivažiuoju. Toks jau tas gyvenimas. Negali užsisėdėti savigailoje ir kentėjime. Reikia judėti toliau. Ir tos penkios sekundės man visada padeda.

Sau pasakau, kad niekada nebus idealių aplinkybių dideliems darbams nuveikti, tad jau geriau pradėti smulkiai čia ir dabar. O sėkmė visada gydo net ir didžiausias problemas. Nepasidavimas - stiprių žmonių ženklas, o aš noriu tokia tapti!

Nepasidavimas - stiprių žmonių ženklas.

Visada yra gerai žinoti, ko nori. Taip pat yra gerai pradėti tai vykdyti kiek galima anksčiau. Taip pat gerai yra neleisti sau pradėti kurti atsikalbinėjimo scenarijų galvoje. Imkis to per penkias sekundes, kad neužkirstum kelio augimui.

Sėkmės!