#4. Ką sužinojau apie... Pasitikėjimą savimi.
Jeigu neturėsiu ribų, tai negebėsiu savęs apginti ir pasitikėti savimi.
MOKYTOJAIMOKYMASSAVĘS PAŽINIMAS
Kaip dažnai darbe abejojate savimi? Nepasitikite savimi? Atrodo, kad aplink visi dirba kur kas geriau, žino už jus kur kas daugiau ir apskritai, gal čia įsivėlė kokia nors klaida, kad jus priėmė į šį darbą išvis? Oi, pažįstamas jausmas, nors gal nepasakytumėt. Kartas nuo karto man vis dar taip atrodo!
Ilgą laiką labai savimi nepasitikėjau kaip mokytoja. Pamenu, tik pradėjusi dirbti šį darbą be galo bijodavau pamokų. Kai ši baimė aprimo ir susistovėjo, man davė auklėtinius. Iš pradžių vyresnius, vėliau gavau penktokus. Tada mano baimės kreivė eksponentiškai šovė viršun. Blogiausia, kad bijojau apie tai kalbėtis su bet kokiais žmonėmis iš mano aplinkos, tiek darbo, tiek asmeninės.
Pamenu, guldavausi ir keldavausi su mintimis apie jais. O gal jiems viskas ne taip, gal jiems nepatinka mano metodai, gal aš nieko nedarau kaip auklėtoja, gal tėveliai labai nepatenkinti, gal slapta mokiniai skundžiasi…
Ir vieną dieną sužinau, kad jie iš tiesų pasiskundė pavaduotojai, kad aš jiems nedarau dviejų klasės valandėlių per savaitę klasės reikalams spręsti! Pavaduotoja manęs visaip prašė tą valandėlę padaryti, tačiau aš atsisakiau. Tuo metu studijavau magistrą, rašiau magistrinį darbą, taip kad ir taip turėjau ką veikti. Priėmiau tai kaip išdavystę, kaip didžiausią smūgį.
Šiai dienai suprantu, kad pati kalta dėl to buvau 😆 Reikėjo iškart nuo pat pradžių aiškiai užbrėžti ribas, įsivardyti sau, tėveliams ir mokiniams aiškiai savo funkcijas ir neleisti peržengti manųjų ribų 😇 Tik tuomet galima išlaikyti tvirtai vairą savo rankose ir pasitikėti tuo, ką darai.
Pastebėjau, kad kuo labiau ir nuosekliau pasiruošiu savo darbui, tuo labiau pasitikiu savimi. Susipažįstant su naujomis klasėmis visada apima šioks toks jauduliukas. Mokinių dar nepažįstu, jie manęs irgi. Išbandome vieni kitų ribas. Bet galų gale laivas plaukia taip, kaip aš jį vairuoju. Jeigu nustatau tinkamus tikslus ir leidžiu jiems savo tempu jų siekti, problemos ilgainiui dingsta.
Normalu kasdien jausti šiokią tokią nepasitikėjimo savimi dozę. Tai mus verčia būti nuolankiais. Ir nereikia dėl to išgyventi ir manyti, kad kiti to nejaučia.
Šiuo metu kaip niekad yra padidėjęs nerimo sutrikimų ar depresijos atvejų skaičius. Tai tik parodo, kad mes esame ne vieni, kurie jaudinamės dėl įvairių dalykų.
Užtenka būti švelnesniems su savimi ir kitais, nesmaugti savęs ir jokiu būdu nebausti už nepasiektus dienos tikslus ar nesėkmingą darbo dieną. Visiems pasitaiko!