#6. Ką sužinojau apie... Meilę kitiems

Mokiniai dažnai manęs klausia, ar jis/ji yra mano mėgstamiausias ar mylimiausias mokinys. Taip! Visi yra mano mylimiausi ir mėgstamiausi. Bet, mokytoja, juk taip neįmanoma, reikia turėti vieną išskirtinį žmogų! Ot ir įmanoma. Tiesiog tikiu, kad kiekvienam parodyti meilę reikėtų jam suprantamu ir labiausiai priimtinu būdu. Tada kiekvienas gali jaustis mylimas ir suprastas!

Galima labai mylėti žmogų ir nebendrauti. Arba bendrauti labai menkai. Su kai kuriais mokiniais taip ir nepavyko užmegzti ryšio ir pasikalbėti daugiau. Buvo tokių mokinių, kuriems nusišypsodavau iš tolo, o jie man, ir to visiškai užtekdavo suprasti, kad vienas kitą matote ir pastebime.

Deja, bus tokių mokinių ir toliau, su kuriais nepavyks daug bendrauti, bet tai nereiškia ne meilės. Reikėtų priimti tai, jog vienas mokytojas negali artimai bendrauti su mažiausiai šimtu mokinių. Visada bus tokių, kurie drąsiau prieis pirmieji ir norės daugiau dėmesio.

O ką daryti su tais, kurie lieka pakraščiuose, bet nori bendrauti? Stengtis pastebėti ir pabendrauti pagal savo galimybes. Bet visada atsiremiu į tai, jog esu ribota ir ne visada pavyks tą padaryti net ir turint geriausius norus.

Svarbiausia, jokio kaltės jausmo!

Jokio kaltės jausmo!

Meilę mokiniams galima išreikšti labai aiškiomis ribomis. Nors tai skamba griežtai ir atrodo, kad mokytojas nori tavim atsikratyti, bet taip tikrai nėra.

Ribos reikalingos, kad mokiniai žinotų, kaip ir kada bendrauti su manimi mano aplinkoje. Taip pat ribos labai padeda mokytojui nepervargti nuo emocinių įspūdžių. Šias ribas reikėtų labai gerbti. Į jas labai rimtai turėtų atsižvelgti ne tik mokiniai, bet ir pats ribas kuriantis asmuo.

Ribos yra pati geriausia auklėjimo priemonė akivaizdžiai neparodant, jog užsiimu auklyba. Jos padeda ne tik mano ir mokinių tarpusavio santykiuose, bet ir parodo jiems apskritai, kas pageidautina mūsų visuomenėje.

Meilė kartais būna tyli. Kartais mokiniai patiria kokių nors rūpesčių ir jų bendravimas mąžta. Atrodo, kad jie atitolsta, vengia manęs, nebenori bendrauti.

Tokiu atveju nepriimu asmeniškai tokio nenoro bendrauti. Kartais atsitraukti ir duoti erdvės tokiam mokiniui irgi yra meilės išraiška.

Ir visai nebūtina iškart pulti klausinėti, kas nutiko, kodėl staiga atsirado tokie pokyčiai, ir ką visa tai reiškia.

Atsiminkim, mokiniai tokie patys žmonės kaip ir mes, suaugę. Aš irgi dažną kartą negaliu įvardyti savo emocijų ar kaip jaučiuosi. Tai ko norėti iš mokinių, kurių emocinis ir jausmų pasaulis dar tik vystosi.

Ribos yra pati geriausia auklėjimo priemonė.

Mylėti galima įvairiais būdais. Tyliai, garsiai, pasislėpus, nuolat šnekant, arba tiesiog gaudant žvilgsnį iš tolo ir nusišypsant.

Na, tikiuosi, kad įtikinau, jog visi esat mylimiausi!

[akivaizdu, kad bus tokių, kurie norės ginčytis. well, that’s fine].