Pamenu, vieną kartą aiškinau savo auklėtiniams trupmenas. Gal tai buvo šešta klasė. Visi klauso įdėmiai, dalyvauja aktyviai pamokoje, klausinėja, visiems viskas labai aišku atrodo. Parodau pavyzdį, išbando, pasitikrina. Vėl, parodau pavyzdį, išbando, pasitikrina. Tada klausiu:
-Ar aišku?
-Taip!
-Ar dirbam savarankiškai?
-Taip!
Ir Jonas toks:
-Aš čia išvis nieko nesuprantu.
Klasėj tyla. Visi tiesiog atsisuko į jį.
-Tu durnas, kaip tu nesupranti!!
-Gerai gerai, baigiat čia man šitus visus žodžius, dirbat.
Prieinu prie Jono asmeniškai aiškintis. Netikiu, kad nesupranta. Jis protingas, čia kažkas kitaip nei visada. Ogi žmogus atsivertęs net ne tą vadovėlio skyrių, ne tą puslapį, ne tą temą ir sako man:
-Tai kad čia visai ne tai, ką jūs rodot lentoj, čia nėra tokių pavyzdžių, - toks mielai pasimetęs varto tą vadovėlį pats nežinodamas, ko ieško. Aš pradedu juoktis.
-Jonai, tu visai ne tą puslapį atsivertęs.
Tada jis pradeda juoktis.
-Tu toks mielas, kai esi pasimetęs. Atsiversk, aš tau viską paaiškinsiu.
Ir taip. Aš skyriau laiko iš naujo tą patį aiškinti vienam žmogui su visais pavyzdžiais. Bet visiškai visko aiškinti nereikėjo, nes jis viską suprato 😊 Kartais taip lengva nurašyt mokinį, kad
😒pats kaltas,
😒neklauso,
😒nesistengia,
😒tyčiojasi iš mokytojo,
o iš tiesų, jis tiesiog pasimetė.
Juk nepasimeta tas pats mokinys kiekvieną pamoką iš eilės (nebent kažkas kitaip su juo yra). Tai kam sureikšminti?
Aš juk ir pati dažnai susimaišau gyvenime. Kartais juk padarom labai blogus ir labai svarbius sprendimus. Pavyzdžiui, nusiperkam ne tokį namą, įstojam studijuoti ne ten, kur reikia arba susituokiam su netinkamu žmogumi. Čia kur kas blogesni sprendimai nei atsiverstas netinkamas puslapis 😊
Parodykime mokiniams, kad suprantame jų išsiblaškymą. Ir ne, tai neskatins tolimesnio jų tokio elgesio. Kaip gali pagyrimas, juokas ir tinkamas nusiteikimas skatinti blogą elgesį? Sena kaip pasaulis taisyklė - elkis su kitu taip, kaip nori, kad pasielgtų su tavimi!
Pasijuokime kartu 😊
