Apie draugiškumą ir pozityvumą

Pamenu, viena kolegė man pasakė:

-Tu labai draugiška su auklėtiniais. Nebūk tokia, po to jie tavęs neklausys.

Pamenu, kita kolegė pamokos pradžioje, kai jau koridoriai ištuštėjo, pagavo vėluojančius savo auklėtinius ir po, panašu, nelabai malonaus pokalbio užriko jiems:

-Psichai!..

Tai ir galvoju, kur ta riba tarp draugiškumo ir reiklumo... 🙂

Mano dvi gražuolės Deimantė su Saule, būna taip, kad vėluoja į pirmas pamokas.

-Mokytojaaaa! - vieną rytą šaukia Deimantė. - Žiūrėkit, nepavėlavau ir kada atėjau!

Žinot, kada ji atėjo? Pusę aštuonių ryto 🙂

-Oi, kokia tu ankstyva ir faina! Bet ar išsimiegojai?

Truputuką pakalbėjom. Visą pirmą pamoką (kaip tik buvo mano pirmoji pamoka), klausė, dirbo, stengėsi. Aš tai sakau, kad nekainuoja daug būti draugiškai 🙂

Kitą kartą Saulė pavėluoja taip gerokai į pirmąją pamoką.

-Atsiprašau, kad pavėlavau, - ji priėjusi atsiprašo.

-O kas nutiko? Pramiegojai?..

Ji pasipasakoja, kad labai prastai miegojo, žadintuvo po to nebeišgirdo, nes užmigo tik paryčiais.

-Na, nieko tokio, brangioji, bet diena tau nebus labai gera. Pailsėk kiek įmanoma daugiau per pertraukas, kad per pamokas kažkaip sugebėtum dar klausyt, gerai?

Daugiau ji nebuvo taip daug pas mane pavėlavusi.

Manau, kad mokiniai ir taip supranta, kada jie elgiasi ne pagal taisykles. Stebuklas, jog ateina ir tiesiai šviesiai tai pasako. Ir, manau, dar didesnis stebuklas, kai mokytojas jo už tai nenuteisia. Juk jeigu mokiniai nežinotų, kad elgiasi netinkamai, tai jie nieko ir nesakytų arba bandytų labai akivaizdžiai nuslėpti 😊

Nereikia bausti suprantančio savo kaltę. Išlikus pozityviam ir draugiškam tikrai galima pasiekti, kad daugiau panašių problemų nebūtų arba jos kartotųsi retai, ne periodiškai 😊

Dažniau jiems šypsokimės ir išklausykime! Juolab kai kreipiasi ir nori pasipasakoti 🙂