Vieną dieną man buvo tik penkios pamokos. Džiaugiuosi. Pagalvoju, ir ko gi? Čia tikriausiai palikimas iš laikų, kai dar pati buvau mokinė.
Dabar aš kaip tik džiaugiuosi pamokomis. Kodėl? Tikrai ne dėl to, kad mes, mokytojai, būtume tokie pamišę, kaip galėtų pasirodyti.
Aš laukiu pamokų labiau nei pertraukų, nes
🥳pamokų metu galiu atlikti tą darbą, kurį labiausiai ir noriu atlikti
🥳pamokų metu galiu stebėti ir jie nesijaus stebimi
🥳pamokų metu galiu pažinti mokinių mokymosi stilius ir jų pasirinkimus
🥳pamokų metu galiu pamatyti, kokie mokiniai yra iš tiesų, nes jie nesislepia
Per pertraukas turiu atlikti milijoną darbų (norėčiau pridėti, kad dauguma jų visai nereikalingi, bet kam nors būtini).
Per pertraukas dažnai nepamatysi tikrųjų mokinių, nes jie slėpsis po prašymais ir manipuliacijomis dėl geresnio pažymio.
Tiesa, ne visi. Tie, su kuriais turi ryšį, jie bus nuoširdūs. Bet iki ryšio užaugimo reikia palaukti bent kelis mėnesius.
Yra vienas dalykas, kas labai apsunkina pamokų vedimo kokybę. Taip, sakyčiau, tik vienas. Tai labai daug mokinių. Bent dvidešimt mokinių klasėje jau yra labai per daug. Sunku juos pažinti. Sunku pamatyti kiekvieną. Sunku stebėti ir padaryti išvadas, galėsiančias padėti jau kitai pamokai ir jos kokybei. Sunku parodyti kiekvienam, kad jis tau iš tiesų rūpi.
Anksčiau jaudindavausi dėl to. Dabar jau nebe. Juk ne aš sugalvojau klasėje turėti kokius 30 mokinių. Vis galvoju, kad jei aš ne visus galiu pastebėti, jie turi ir daugiau mokytojų. Jie gali pastebėti kitus. Ir tokiu būdu mokiniai jausis pastebėti, jais bus tinkamai pasirūpinta. Ir vis dėlto, ar kas nors gali sumažinti mokinių kiekį klasėse? Ačiū. :D
