Džiaugsmai ir kovos arba ko tikėtis dirbant mokykloje

Kad ir kaip ruoštumėtės, stengtumėtės, planuotumėte, tam tikrų dalykų mokykloje niekaip neišvengsite. Ir tikėtis mokykloje galima absoliučiai VISKO. Nėra nei vienos vienodos dienos, pamokos, posėdžio, pokalbio, problemos. Taip, daug kas kartojasi, bet visada viskas būna kitaip. Kalbant apie emocinę amplitudę, negalima tikėtis vidutiniškų įvykių. Arba labai gerai, arba labai blogai.

❣️Jeigu nori dirbti mokykloje, turi būti pasiruošęs dideliems džiaugsmams. Aišku, visose profesijose darbe galima patirti džiaugsmo, bet tiek daug džiaugsmo kaip mokytojai nepatirs niekas. Esu tuo visiškai užtikrinta dėl kelių priežasčių:

👉Vieno mokinio sėkmė po ilgų nesėkmės periodų yra neapsakomas džiaugsmas. Dabar įsivaizduokite bent kelis tokius mokinius.

👉Po kokių šešių pamokų, kai jau esi visiškai išsunktas, sužinai, kad nebus posėdžio. Tai yra neapsakomas džiaugsmas. Kodėl? Nes posėdžiu niekas nesibaigia. Tai reiškia, kad po jo VISADA VISADA atsiras papildomo darbo, kurį reikės netrukus ir atlikti. O gal net ir tą pačią dieną. Dar kartelį, na kas gi to nori būdamas išsunktas po šešių pamokų? 😃

👉Pokalbiai su mokiniais yra neapsakomas džiaugsmas. Nebūtina daugiau bendrauti su mokiniais, jei jie nėra tavo auklėtiniai, bet tai stato tvirtesnius santykius, kelia dar daugiau džiaugsmo. O kas nenori daugiau džiaugsmo?

❣️Kita vertus, jeigu nori dirbti mokykloje, turi būti pasiruošęs dideliems nusivylimams.

👉Darbo krūvis yra nežmoniškas.

👉Daugelį darbų tu tiesiog NEŽINAI, kaip padaryti. To niekas nemokė universitete, to nepasakys tau kolegos, to nepadarys už tave kiti. Žodžiu, nesisuksi, negyvensi.

👉Geras jausmas ateiti iš ryto į darbą ir net nežinoti, nuo ko pradėti vykdyti kokį nors naujai paskirtą darbą, ane?

👉Dar geresnis jausmas eiti koridoriumi ir girdėti, kaip kiti mokytojai tave apšneka labai nepedagoginiais žodžiais. O tu tiesiog praeini ir dar kuo saldžiau nusišypsai. Geras, ane?

👉Nuostabiausias jausmas, kai esame suskirstyti komandomis ir kelios komandos narės specialiai pakišinėja prieš administraciją, kad tik nukentėčiau. Įdomu, kaip tai jau atrodys :)))

Žodžiu, mokykloje neįmanoma išgyventi be tvirto emocinio ir vertybinio stuburo. Kasdien turi kovoti kovą už tau svarbiausius dalykus. Ir nėra laiko pailsėti. Apgalvoti. Apsvarstyti. Persigalvoti. Tu turi žinoti iš anksto, kas tu esi, ko tu nori ir kur link eini. Nors liūdna žinoti, kad šiais laikais vis dar mokyklose vyrauja konkurencija vietoj bendradarbiavimo, bet kita vertus, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais.

O kas nenori būti stiprus, ane?