Pirmadienis. Sėdžiu “Megoje”, “Vero Cafe”. Klausiat, ką ten veikiu? Geriu kavą ir verkiu. Verkiu, nes
😥visko daug
😥jaučiuosi dėl visko kalta
😥nespėju atlikti savo darbų
😥tuos darbus, kuriuos spėju atlikti, atlieku blogai
😥jaučiu nuolatinį stresą, kad padarysiu daug neatitaisomų klaidų
😥skambučiai skambučiai skambučiai
O jūs klausėte, kokie mano darbai ar ką aš mąstau kasdien? 🙂
Na, su darbais paprasčiau:
📚pravesti pamokas (pageidautina, visas)
📚užpildyti auklėjamosios veiklos langelį dienyne
📚pateisinti praleistas auklėtinių pamokas
📚bendrauti bendrauti bendrauti su mokiniais ir auklėtiniais
📚juoktis juoktis juoktis su mokiniais ir auklėtiniais
📚užsakyti maistą auklėtiniams, sumokėti valgyklai ir su jais kartu pietauti (na, karantino režimas mūsų mokykloje būtent toks)
📚organizuoti kokius nors renginius savo metodinėje grupėje
📚skirti laiko pamokų ruošai
📚taisyti kontrolinius ir savarankiškus darbukus
📚sukurti naujas užduotis / metodus / strategijas mokyti atskiroms klasėms
Žinot, kas man svarbiausia? Bendrauti ir juoktis su mokiniais. Leisti kuo daugiau laiko su jais. Džiaugiuosi, jog tuo pripildytos beveik visos mano pertraukos.
O žinot, ko labiausiai gaila? Kad tai, kas svarbiausia iš visų darbų po pamokų, yra atliekama tik liekant papildomo laiko. Kalbu apie paskutinį punktelį.
O juk kaip svarbu gerai pažinti klasę ir pritaikyti jai tinkamiausią strategiją. Juk negali mokyti visų klasių tokiu pačiu būdu. Deja, tą darau dažnai, nes taip patogiau ir lengviau. Ir taip savimi dėl to esu nepatenkinta. Ir vis galvoju, kaip man pralaužti ledus ir pagaliau dirbti taip, kaip tikras mokytojas dirba?
Tai dėl to ir pirmadienį sėdžiu “Megoje”. Geriu kavą ir verkiu. Nudžius ašaros. Prasidės ir darbai. Net nepergyvenu dėl to :)
