Džiūgauju, nerimauju, didžiuojuosi...

Prabėgo pora mėnesių nuo to laiko, kai išėjau iš progimnazijos. Ir praėjo pirmasis mokslo pusmetis su truputėliu, kai dirbu gimnazijoje.

Norėtųsi apibendrinti, kaip man sekasi šiame darbe. Bet norėčiau atsižvelgti į kitus refleksijos aspektus nei visada.

Noriu įsivardyti, kaip jaučiuosi ir kokios emocijos mane lydi dabartinėje mano kasdienybėje.

Džiaugsmas!

Kiekviena diena vis kitokia. Atsikeliu kas ryt su plačia šypsena. Plačiai šypsausi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, nežinau, kas manęs šiandien laukia. Antra, neįsivaizduoju, kaip labai diena skirsis nuo jos pirminio plano. Trečia, laukiu nesulauksiu, kokių naujų žinių ar gebėjimų iš manęs pareikalaus šios dienos užduotys.

Mokymosi tempas greitesnis už vėją prie jūros! Dienos lekia ir ritasi kaip bangos krante. Ir kaip labai man tai patinka!

Nerimas

Neslėpsiu. Su tokia ryškia ir chaotiška kasdienybe ateina ir daug nerimo. Atrodo, kad nerimo dėl darbo jaučiu daug daugiau nei anksčiau, bet jis manęs niekada neužpildo, neapima viso kūno ir vakare nugrimzta tarp kačiuko kailiuko pūkučių.

Tikriausiai labai natūralu yra nerimauti dėl naujovių gyvenime. Bet stengiuosi nerimą pakreipti produktyvia linkme. Kiekvieną vakarą įsivardinu, kas man labiausiai kėlė nerimą planuojant šią dieną, ją išgyvenant ir vakare, viską įvykdžius. Labai dažnai pamatau, jog nerimas būdavo nepagrįstas.

Toji mažoji pagrįsto nerimo dalelė yra nukreipiama į mokymąsi, kaip mokyti kitus. Ir tada jis išsisklaido kaip nebuvęs.

Manau, kad tam tikra nerimo dozė kasdien turi būti. Bent mano gyvenime. Jis man neleidžia užsisėdėti vietoje ir nuspręsti, kad užteks jau tobulėti, nes esu tobula :)))

Didžiuojuosi...

Jūs net neįsivaizduojate, kaip labai aš didžiuojuosi savo mokiniais. Ir ypač tais, kuriuos mokiau nuo 6 klasės. Mano mokiniai yra on another level.

Kaip labai mokiniai viską pastebi, įžvelgia visas mano emocijas ir netgi gali jas įvardyti (ko dažniausiai net aš pati nesugebu).

Ir dar man taip patinka matyti tuos mokinius, kurie nepasiduoda. Žinau, kad didžiajai daliai mokinių ta mano matematika yra sunki ir dažnai neįdomi, tačiau jie nepasiduoda, ir mokosi, kol išmoksta, lanko visas konsultacijas, netgi rašo žinutes.

Kaip nuostabu, kad mano pavyzdys netiesioginiu būdu perduodamas ir aplinkiams. Aš irgi nepasiduodu. Šiuo metu studijuoju fiziką, ir man tikrai sunku. Bet pasiduoti neketinu.

Į nieką nekeisčiau savo kasdienybės.

Ir patirčių, kurios mane atvedė iki šios dienos.

Iki šių emocijų ir jausmų.

O kokia jūsų kasdienybė? Dėl ko džiūgaujate, nerimaute ir didžiuojatės jūs?