Apie tikrąjį mokytojo atlygį

Be galo daug įvairių įsitikinimų sklando apie tai, ko iš tiesų vertas mokytojo darbas. Vieni užsibrėžę šią profesiją paversti prestižine, tiesa, tik neaišku jau tiksliai, nuo kada ji jau bus laikoma tokia. Kiti nebijo viešoje erdvėje mokytojus drabstyti purvais už jų pelnytus nepelnytus rezultatus ar elgesį. Yra žmonių, kurie vis dar giria mokytojus ir ypač jaunus žmones, kurie nepaisant spaudimo vis dar nori jais tapti. Kiti visiškai nesiskaito su mokytojais, manydami, kad šie kvaili, jų metodai atgyvenę ir jie visada klysta.

Tad svarstau, ko iš tiesų vertas šių dienų mokytojas?

Pagarbos

Nejaugi vis dar reikia įrodinėti, jog kiekvienas iš mūsų esame vertas pagarbos. Kiekvieno iš mūsų darbas vertingas. Yra manančių, kad pagarbą reikia užsitarnauti. Aš manau, kad niekam nepakenks, jei žmogui pagarbą parodysi iškart ir tokiu būdu išsitiesi kelią tolimesniam bendradarbiavimui. Gal ir nesusipratimų ilgainiui bus mažiau?.. 😊

Padėkos

Visų sričių darbuotojai nusipelno padėkos. Jeigu niekas nedirbtų mokytojais, gydytojais, teisininkais ar kitų profesijų atstovais, visa civilizacija ilgainiui nukentėtų. Mes visi darbuojamės dėl bendro tikslo, dėl tobulėjimo. Nėra savaime aišku, jog žmogus nori dirbti savo darbą. Daugelis nenori. Užtenka nueiti vakare į socialinių medijų puslapius ir pamatyti, kiek daug meme‘ų sukurta apie tai, kaip žmonės nenori keltis į darbą, koks prakeiktas yra pirmadienis ir kokie niekam tikę yra bendradarbiai ir darbdaviai. Jei šie žmonės IŠ TIESŲ išeitų iš darbų, mes daug prarastume. Juk ištarti keturių raidžių žodį yra daug paprasčiau nei nuolatos ieškoti naujų darbuotojų.

Grįžtamojo ryšio

To vertas ne tik mokytojas, bet kiekvienas žmogus. Mes esame socialios būtybės ir norime žinoti, kaip mums sekasi palyginti su kitais žmonėmis. Norime žinoti, kad neatsiliekame su darbais ar nevėluojame pristatyti kokių nors svarbių ataskaitų. Nuo to priklauso mūsų nuotaika ir vidinis nusiteikimas. Kita vertus, gera nepriklausyti nuo kitų žmonių nuomonės ir nejausti nuolatinio nerimo. Konstruktyvus grįžtamasis ryšys visada skatins mane pasitempti, nepasiduoti ir mokytis toliau.

Ryšio su mokiniais

Dirbant visada reikia mėgautis tuo, ką darai. Kitu atveju labai sunku išlaikyti motyvaciją stengtis. Šią savaitę po vienos pamokos su dešimtoke mergyte, su kuria mokomės atskirai nuo klasės, gerai padirbėjom. Gale pamokos ji netikėtai prieina prie manęs ir mane apkabina. Ji visada tokia uždara, ir man atrodė, kad ji manęs nemėgsta. O čia toks šiltas ir netikėtas apkabinimas! Visi mokytojai turime jaustis, jog esame reikalingi ir naudingi. Bent kartais!

Ryšio su kolegomis

Pati save stebinu, bet tikra tiesa. Bendravimas su kolegomis yra be galo svarbus. Kartais gali daug nieko nesakyti, bet jaustis kolektyvo dalimi yra nuostabus jausmas. Mokytojai tikrai nusipelno turėti atramą emociškai sunkiame darbe ir turėti pas ką nubėgti išsiventiliuoti.

Pinigų.

Kaip ir bet kurios kitos „vertingos“ profesijos atstovai, mokytojai irgi nusipelnė oraus atlyginimo. Ir mes neturėtume jo kas kartą prašyti. Neturėtume kartais lipti pro ministerijos langus ir išsiprašinėti, kas mums ir taip priklauso. Labai gaila, kad tokie dalykai rodo mūsų profesijos nevertinimą.

Norint visada galima skųstis ir sakyti, jog turime ir gauname visko per mažai. Matome, kas vyksta virtualioje erdvėje ir realybėje. Neįmanoma būtų suskaičiuoti visų skundų dėl visko, net jei tie skundai ir yra daugeliu atvejų pagrįsti.

Bet tiek to, šiandien noriu pasidžiaugti, tuo ką turiu!