Apie ribas

Apie ribas pamokose

Daug mokytojų pasisako apie tai, kaip svarbu turėti taisykles pamokose. Aš tam pritariu. Tik taisykles vadinu ribomis. Taip skamba maloniau.

Vieną dieną bendraujant su vienu širdžiai brangiu ir mylimu mokiniu išgirstu iš jo, kad aš turiu labai aiškias ribas pamokose ir žinau, ką darau. Tai buvo vienas iš pačių nuostabiausių mokinių komplimentų gyvenime.

Tikiu, kad nei viena sėkminga pamoka nepraeis be mano tvirto nusistatymo ją pabaigti su tam tikru pasiektu tikslu.

Šiuo metu išbandžiau naują pusiau savo sukurtą, pusiau kitų įkvėptą vertinimo sistemą. Ir neleidžiu mokiniams išeiti iš pamokos tol, kol jie neatsiskaito bent pusei taškų verto atsiskaitymo. Jų manymu, kankinu juos. Taip, kankinu. Negana to, mėgaujuosi tuo. Jie akivaizdžiai ne.

Kai pasipasakojau direktorei, ji pritarė mano metodui. „Gal bus dėkingi vėliau“. Vėliau. Bet tikrai ne dabar. Tai tik parodo, kad ribos nėra malonios, bet būtinai turi teisingą ir gerą tikslą.

Apie ribas po pamokų

Po pamokų esame labai pavargę, ypač mes, mokytojai. Mokiniai, suprantama, irgi.

Galbūt vienas iš mano didžiausių nuostabos šaltinių „užaugus“ buvo tai, kaip labai suaugę žmonės yra pavargę. Ir tas nuovargis nuolatinis, alinantis ir erzinantis. Iki šiol jis mane persekioja. Gera žinia ta, jog šiek tiek pramokau su juo susigyventi ir galiu jį kiek suvaldyti nebesiskųsdama ir nevargindama aplinkinių ausų ir smegenų 😊

Po pamokų nebendrauju su kolegomis, mokiniais ar bet kuo iš mokyklos bendruomenės, nebent pati noriu atsakyti į žinutes ar atsiliepti į skambučius. Nebent tai yra visiškai svarbu ir neišvengiama. Antroji priežastis būna daug retesnė.

Pasirinkau taip elgtis ne todėl, kad man nepatiktų žmonės, su kuriais praleidžiu didžiąją dalį dienos, bet dėl to, jog esu introvertė ir man reikia pailsėti konkrečiai nuo bendravimo.

Ir jeigu aš vis dėlto su jumis bendrauju, rašau, skambinu ir kitaip siekiu kontakto, vadinasi, jau galite susireikšminti 😊

Apie ribas bendraujant su mokiniais

Kalbant apie bendravimą su mokiniais, vienas kolega man sykį ištarė: „Aš šiek tiek nerimauju dėl tavo bendravimo su mokiniais“. Panašu, jog jo akimis mano bendravimas labai artimas.

Žinau, jog esu žmogus, kuris labai myli mokinius. Ir tai dažnai interpretuojama labai įvairiai. Pavyzdžiui, buvusiame mano darbe tai buvo laikoma, vienos mokytojos žodžiais tariant „meilikavimu“. 😊 Tarsi aš tik gerinčiausi jiems ir nemokyčiau. Juk pažymiai jų per geri!

Nieko panašaus. Pamenu, kaip labai mes dirbdavome per pamokas. Ir dabar labai dirbam su devintokais.

Tik vienas svarbus dalykas – per pamoką ariame kaip jaučiai, per pertraukas galime bendrauti kuo draugiškiausiai ir nuoširdžiausiai. Ir jokiu būdu mūsų santykiais negalima pasinaudoti siekiant geresnio įvertinimo ar nedarbo pamokoje. Jokių specialių sąlygų ar išlygų. Tiesą sakant, dažnai mėgstu tiems, su kuriais bendraujame daugiau, duoti ir daugiau darbo 😊

Ribos skirtos tam, kad apsaugotume savo vidinį vis pavargstantį žmogų ir galėtume kitiems dovanoti savęs tiek, kad patys nenukentėtume. Ypač svarbu savo ribas apsibrėžti ir jų griežtai laikytis mokytojams. Būkime mylintys kitus ir save!