Apie mokytojo ir mokinio ryšį

        Labai dažnai girdžiu, jog mokytojo ir mokinio ryšys yra labai svarbus ir ypatingas. Ko gero, tai jau suspėjo tapti kliše. Kita vertus, mano aplinkoje būta mokytojų, kurie "neužsiima tokiomis nesąmonėmis, juk reikia egzaminam ruošti juos, o ne žaisti". Kraštutinumai! Remiantis skaitytais straipsniais, noriu vis dėlto pagrįsti*, kad toks "žaidimas" yra neišvengiamas, norint tapti geru mokytoju. 

       🤓Rūpinimasis mokiniais turi didelę įtaką tarpusavio santykiui ir mokymuisi. Mokiniai linkę kur kas geriau jaustis ir daugiau dėmesio skirti mokymuisi, jeigu jaučia, kad mokytojas juo domisi ir nori geriau pažinti. Kai mokytojas 

        ⭐️klausia, kaip praėjo mokinio diena,

        ⭐️klausosi, kai šis pasakoja ką nors iš savo gyvenimo,

        ⭐️siekia išsiaiškinti, kaip mokinys mokosi, kokiu būdu lengviau įsimena ar suvokia informaciją,

        ⭐️nori pažinti mokinį bei jo šeimą,

        ⭐️rodo mokiniui, jog yra gerai nusiteikęs bei gali pateikti konstruktyvią kritiką,

tuomet mokinys ima labiau pasitikėti mokytoju ir jį gerbti. O juk visi puikiai žinome, jog pasitikėjimas ir pagarba yra patys svarbiausi pamatai, ant kurių statoma ir puoselėjama draugystė.

        🤓Pozityvus mokytojo ir mokinio ryšys turi daug teigiamų pasekmių mokiniams. Nuolatos bendraudami žmonės keičiasi: kinta jų vertybės, formuojasi pažiūros, savęs suvokimas. Pozityvus mokinio ir mokytojo ryšys turi daug pranašumų:

        ⭐️gerėja mokinio socialiniai ir emociniai gebėjimai,

        ⭐️mokiniai linkę labiau gilinti savo akademines žinias,

        ⭐️mokinių pasitikėjimas savimi auga net ir priimant rizikingus sprendimus bei padarant klaidų,

        ⭐️kuriama abipusė pagarba,

        ⭐️gerinama psichologinė sveikata ir auga savivertė.

Nenutrūkstant bendravimui mokiniuose tarpsta stipresnės socialinės kompetencijos, taip pat jie geba tikslingai spręsti problemas, atsiranda autonomiškumas ir nepriklausomybė, drąsa išsiskirti iš minios, gebėjimas apginti savo nuomonę. Mokinys jaučiasi saugus, žinodamas, kad gali klysti ir visada turės užnugarį, galėdamas kreiptis visais klausimais be baimės.

        🤓Toks ryšys turi teigiamų pasekmių ir mokytojams, nors dažnai apie tai net nepagalvojame.  Mokytojas nuolatos dirba įvairialypius darbus ir yra įtrauktas į emocijų sūkurį. Galima manyti, jog bendravimas su mokiniu - tai dar vienas punktas dienotvarkėje, bet galima į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės. Bendraujant su mokiniais

        ⭐️stiprėja socialinės kompetencijos,

        ⭐️stiprėja empatija,

        ⭐️plečiasi požiūris, didėja tolerancija ir kitokio žmogaus priėmimas,

        ⭐️gerėja profesiniai įgūdžiai,

        ⭐️ilgainiui formuojasi atsparumas stresinėse situacijose, gebėjimas išlikti blaivaus proto ir priimti greitus ir tinkamus sprendimus,

        ⭐️stiprinami ryšiai su mokinių tėvais ir bendradarbiais. 

Galima būtų teigti, jog mokinio ir mokytojo ryšys yra reikalingas ir naudingas abiem pusėm. 

      🤓Mokinio ir mokytojo ryšys gali turėti trumpalaikės ir ilgalaikės svarbos mokinio gyvenime. Padidėjęs klasės darbingumas, geresnis mokinių savęs vertinimas, pagerėjusi klasės ir individų psichologinė būklė bei pastebimai sumažėjusios arba pradingusios klasės drausmės problemos leidžia įsitikinti trumpalaike gerų santykių svarba.

        🤓Ilgainiui mokiniai suvokia, kad jų idėjos ir pasiūlymai yra vertingi, pasitikėjimas savimi tik auga, jie nebijo klysti ir kitoje aplinkoje, suvokdami, kad dėl to jų savivertė nepakinta. Pats ryškiausias ir svarbiausias santykio rezultatas - klaidos. Skamba paradoksaliai? Klaidos yra pats tikriausias indikatorius, jog vyksta mokymosi procesas. Jos nebėra sureikšminamos, nebesiekiama žūtbūt iš pirmo karto surasti teisingą atsakymą ir kuo greičiau keliauti prie kito klausimo. Mokymasis tampa ramus, kūrybiškas, prasmingas. 

        🤓Yra priežasčių, dėl kurių nesukuriami geri mokytojo ir mokinio tarpusavio santykiai. Viena iš svarbiausių mokytojo savybių - savęs ir aplinkos tinkamas suvokimas, buvimas čia ir dabar, matymas plačiai nebijant pamatyti tiesos. Jeigu mokytojas rinktųsi matyti tik jam patinkančius mokinių aspektus, neatsižvelgtų į mokinių kitoniškumą, nesistengtų išsiaiškinti skirtingų mokinių mokymosi poreikių ir kreiptų dėmesį tik į akademines žinias, tai nepadėtų ilgainiui sukurti gerų santykių. Taip būtų paruošta dirva augti didesnėms problemoms klasėje ir mokykloje. 

        Nors gali atrodyti, jog santykio su mokiniais sukūrimui reikia skirti daug energijos ir jėgų, tačiau neišsigąskime. Galime tai daryti ramiai ir lėtai, savo tempu. Kai jau sugrįšime į mokyklą, paklauskime mokinių, o ką jie veikė per atostogas, kaip ilsėjosi. Tik šį kartą klausykimės. Pasidžiaukime jais. Miškas pradeda augti nuo vienos sėklos. Auginkime! 

*Coristine, S., Russo, S., Fitzmorris, R., Beninato, P., & Rivolta, G. (2022, April 1). The importance of student-teacher relationships. Classroom Practice in 2022. Retrieved 2023 01 02, from https://ecampusontario.pressbooks.pub/educ5202/chapter/the-importance-of-student-teacher-relationships/