7 ypatybės, be ko aš neįsivaizduoju savo darbo

Įvairioje pedagoginėje literatūroje dažnai rašoma apie mokinių mokymosi stilius. Paradoksalu, bet niekada nemačiau net žodeliu užsiminta apie mokytojo darbo stilių.

Ši savaitė – jau trečia savaitė, kai dirbu vienoje mokykloje, turiu kelias laisvas dienas per savaitę. Kasdien keliuosi su plačia šypsena ir vėl. Labai malonus ir džiugus jausmas.

Tą patyriau seniai seniai savo mokytojos karjeros pradžioje, kai įsidarbinau savo mieloje pirmoje mokykloje. Vėliau maniau, kad džiaugsmas savaime turi blėsti, nes suaugę žmonės ne taip stipriai turi kreipti dėmesį į emocijas ir jausmus darbo vietoje. Tiesiog dirbti savo darbą, ir tiek.

Kartais pagalvoju, gal man taip ir nelemta kada nors suaugti ir pasiekti vidutinę suaugusio žmogaus brandą. Nes aš tikrai nenoriu gyventi ir dirbti tokioje būsenoje. Nors ši profesija mane visada džiugino, bet ilgainiui atsirado dalykų, kurie privertė mano šypseną išblėsti. Maniau, kad taip ir turi būti.

Pasirodo, nebūtinai.

Galbūt viskas, kas buvo ne taip, tai ne ta aplinka, kurioje galėčiau dirbti man priimtinu darbo stiliumi. Štai keli neseniai atrasti mano stiliaus aspektai, kurie, PASIRODO, man labai svarbūs:

Bendradarbiavimas

Niekada nebūčiau pamaniusi, kad man taip svarbus bendravimas ir bendradarbiavimas darbe. Rėmiausi senuoju stereotipu, kad mokytojo darbas prasideda ir baigiasi klasėje. Be to, esu užkietėjusi introvertė (nors daugumai labai sunku tuo patikėti iki šiol). Vėliau, kai susidomėjau integruotomis pamokomis, pajutau džiaugsmą dirbti kartu su kitais. Niekada nepamiršiu, kaip pirmame darbe su geografijos ir teatro (taip, teatro!) mokytojomis suorganizavome labai šaunią Žemės dieną. Gal sutapo mūsų požiūriai, norai, idėjos ar dar kas nors, bet dirbti toje komandoje buvo vienas iš geriausių pasirinkimų. Šioje mokykloje jau irgi spėjau pabendrauti su mokytojais, su kuriais anksčiau, atrodytų, nebūtų buvę įmanoma rasti bendrų reikalų. Kaip nuostabu žinoti, kad esi ne vienas, o kolektyvo dalis.

Estetika

Šioje srityje niekas per daug nepasikeitė. Man labai svarbu kasdien apsirengti gražiai. Man neužtenka patogiai. Nieko nežinau, jeigu princesė, tai princesė iki galo! Negana to, mano visos darbo priemonės irgi turi būti gražios, kad motyvuotų dirbti.

Nekonkretumas

Taip, perskaitėte teisingai. Nekonkretumas. Dažnas stereotipas, jog mokytojo darbas turi būti aiškiai apibrėžtas, aprašytas planais, programomis, tvarkaraščiais. Ir aš visada žavėjausi žmonėmis, kurie turi tvarkingus darbo stalus, ant jų tik reikalingas darbo priemones, analitišką protą ir stiprius planavimo įgūdžius. Man visada atrodė, kad tokiems žmonėms mokykloje labai lengva ir paprasta dirbti. O aš vis to siekiu siekiu siekiu ir ... nepasiekiu. O žinot, pagalvojau, ir nereikia. Pažiūrėsiu, kas bus, jei viską darysiu „ne protu, o širdimi“. Planuosiu, žinoma, nes prapulčiau kitaip, ir dar turiu gražų bullet journal, bet į viską žiūrėsiu laisvai. Ne taip struktūruotai. Ir ką jūs galvojate? Du dalykai – padarau daugiau, pamirštu mažiau, o svarbiausia, jaučiuosi ne skęstanti chaose, o laimingai plaukiojanti ant banglentės ant didelių didelių bangų! Gyveni, ir mokaisi apie save, koks pats esi!

Kūrybiškumas

Žinokit, skambės absurdiškai, bet neturiu aš didelių idėjų, ką galima nuveikti su vaikais, kokiais projektais užsiimti ir pan. Mano kūryba reiškiasi skirtingose galimybėse, kaip mokyti mokinius, ieškoti skirtingų ir iš viso išskirtinių būdų, kaip išaiškinti įvairius dalykus pamokoje. Skamba sausai? Tai čia tik jums. Man net laikas sustoja pamokoje, kai pradedu jausti ir galvoti, kaip mokiniai supranta ar nesupranta aiškinamos temos.

Laisvė

Žinoti, kad gali

🥳bet kada pasiūlyti savo idėją,

🥳mokyti savo būdu ir niekam nereikės nieko įrodinėti,

🥳skirstyti kaip norisi pamokos laiką (kartais paleist anksčiau, kartais kaip tik labai labai ne),

🥳bendrauti drąsiai su mokiniais per pertraukas

man yra laisvė.

Laisvos darbo valandos

Niekada nesusimąsčiau, kaip man svarbu turėti kuo lankstesnį darbo grafiką. O darbus po pamokų skirstyti kaip norisi, dirbti, kada norisi ir kur norisi. Ir dar, kaip smagu dirbti kavinėse. Ir išbandyti vis naujas vietas. Ir dar smagu dirbti bibliotekose.

Kelių pareigybių mišinys

Šiuo metu esu ne tik mokytoja, bet ir turiu kitų atsakomybių. Su vienomis esu susidūrusi anksčiau, su kitomis – ne. Ir kaip smagu mokytis naujų dalykų. Ir kaip gera žinoti, kad kiekviena diena vis kitokia, nes nesu tik mokytoja. Šiuo metu turiu keletą svarbių darbų, kurių anksčiau nesu dariusi. Natūraliai kyla lengvas nerimas dėl nežinios. Kita vertus, jau susitariau dėl pagalbos su kitais kolegomis. Tikiu, kad viską padarysim. Ir šį tą jau nuveikėme! Svarbiausia, mėgautis procesu.

O kokios ypatybės svarbiausios jums?