#3. Mokytojo kasdienybė. Pamokos

Laba diena, mokiniai.

Pamoka prasidėjo.

Galit sėstis, pradedam.

Ar kada susimąstėte, ką mąsto mokytojai per pamoką?

Aš vis dar apie tai galvoju. Nes tai, ką mąstau aš, tikrai negali būti visų mokytojų mintys!

Važiuojam.

"Kas čia daros? Tipo man reik įskišt?"

Taip, aš kalbu apie mokinių elgesio problemėles ir situacijas. Ne visada esu užtikrinta, ar turiu sustabdyti savo darbą dėl mokinių išsišokimų. Dažniausiai aš tiesiog pažiūriu tiesiai mokiniui į akis, ir po kelių sekundžių vyrauja tyla.

Na, tai gal čia nieko nesidaro. Ir man kištis niekur nereikia.

"Kodėl?"

Kiekvieną pamoką savęs klausiu, kodėl aš ją išvis vedu. Ir ne, tai neturėtų skambėti su kančia balse "kodėėėėėėėl".

Tiesiog išsikeliu klausimą norėdama susekti, ar visi esame tame pačiame kelyje ir niekas iš mokinių nepasimetė.

Taip pat sau vis primenu, kuo ši tema siejasi su prieš tai buvusia, ir kuo siesis su būsima. Ar ji tikrai reikalinga? Kodėl?

Taip, ne tik dirbu su mokiniais, bet ir savo galvoje.

"Kiek?"

Taip pat keliu ir šį klausimą. Kiekvienos pamokos dalyje nuolatos skaičiuoju, kiek mokinių yra įsitraukę, kiek mokinių atlieka savo darbus, kiek iš jų vis dar ar jau nedirba.

Taip pat skaičiuoju, kiek iš jų jau viską padarė, kiek iš jų suprato temą iš dalies, kiek suprato viską arba nieko.

Tai nuolatos žymiuosi savo galvoje. Dabar jau nusipirkau naują gražų sąsiuvinį ir šiuos pastebėjimus bandysiu fiksuoti jame, kad būtų lengviau.

"Kada?"

Stebėdama mokinius, iškart bandau sau atsakyti į klausimą, kada jie pasiklydo ir jau nebesupranta manęs, nuo kurios vietos reikėtų viską pakartoti.

Taip pat pradedu galvoti, kada juos pasikviesti papildomu laiku ir pamokyti iš naujo.

Mano mokomų mokinių tarpe yra tokių, kurie mieliau mokosi atskirai, nei kartu su visais. Todėl mėgstu juos pasikviesti pasimokyti kitu patogesniu būdu.

"Kaip?"

Tai pats svarbiausias klausimas. Kaip praėjo pamoka? Ar ji buvo naudinga? Ar tikslinga? Ar nuosekli? Ar suprantama? Ką reikėtų keisti? Ką pakartoti?

Ir suprantama, dar kartą grįžtu prie savo skaičių ir iš jų susivedu mini statistiką, kuri pagrįstų mano kokybinį pamokos vertinimą.

Na, o svarbiausia dalis - per pamoką parodyti mokiniams, jog jie man iš tiesų nuoširdžiai rūpi. Taip pat noriu parodyti, kad esu pasiruošusi gerinti mūsų santykį ir jį auginti.

Mokytojas, kuris rūpinasi savo mokiniais, nuoširdžiai, ne apsimesdamas, visada pasieks daugiau. Tai mano auksinė darbo taisyklė.

Juk aš mokau ne matematikos, aš mokau žmones.

Pamoka baigta.

Namų darbų nieko.

Gyvenkit!