3 dalykai, kurie turėtų būti savaime suprantami mokykloje, bet nėra

Paradoksalu, bet savaime suprantamų dalykų nėra. Gaila, gyvenimas būtų kur kas paprastesnis, jei visi žinotume tam tikras taisykles ir jų laikytumėmės, kad visiems būtų gyventi paprasčiau ir patogiau. O dar geriau, jeigu būtų institucija, kuri to ir išmokytų. Bet palaukite... Ar tik?.. Taip! Tai kodėl gi ši sistema neveikia? Panašu, kad pamiršome, kas turėtų būti savaime aišku. Taigi, primenu!

Mokytojo, ir ypač auklėtojo, darbo laikas.

Komunikacija.

Mokytojų laisvalaikis.

Turėtų būti savaime suprantama, kad mokytojas nedirba 24/7 ir nenakvoja mokykloje. Deja, kartas nuo karto, o gal ir dažniau mes, mokytojai, sulaukiame žinučių/skambučių iš tėvelių, kolegų ar mokinių dėl "neatidėliotinų klausimų". Aš asmeniškai jau seniai nebesirūpinu, kokie "staigūs ir svarbūs" klausimai kyla kitiems po pamokų. 

Taip elgsiuosi ne todėl, kad man nerūpi ar aš į kitus žiūriu iš aukšto. Taip darau, nes esu šios planetos žmogus, kuriam būdingas savitas cirkadinis ritmas, kurio aš privalau laikytis, jei noriu ... gyventi.

Mokykloje žmonės įprastai dirba dėl pašaukimo. Matyt, dėl to kyla stereotipai apie mokytojų buvimą "čia ir dabar" pasiekiamiems. Man labai patinka bendrauti su mokiniais, juos mokyti, tartis su kolegomis dėl įvairių mokymosi strategijų, kada jos veikia ar ne. Visa tai dienos bėgyje sukelia emocinį nuovargį.

Norėdama kitą dieną ateiti į mokyklą ir būti kitiems naudinga, pirmiausia turiu padėti sau. Na, į meilės sau paketą įeina "jokių skambučių ar darbų po darbo valandų". Mieli snapai ar chatai su mokiniais nesiskaito 🥰

Kiekviename darbe didžiausias iššūkis yra tinkama komunikacija. Mokant jaunimą reikėtų suprasti, kad jie natūraliai augdami reaguoja į situacijas ir emocijas reiškia kur kas ryškiau nei suaugę žmonės. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad jie labai mielai ir sėkmingai tikrina mūsų ribas. Ir tai yra labai būtina jų augimo ir brendimo dalis!

💥"O gal galima perrašyt šitą kontrolinį?"

💥"O tai kodėl nesimokei?"

💥"Tingėjau biški. Bet dabar tai tikrai pasimokysiu".

Nuoširdus įvykęs pokalbis praeityje. Jei nusileisit kas nors, įspėju, iškart bėdelė ant galvos 😜

Jauni beveik suaugę žmonės linkę labiau nei suaugę išsisukti nuo darbų, kurie jiems nepatinka, nes disciplina ir valia tik ugdoma. Dažną kartą mes mokome jų to, ko prireiks vėliau, ir tai yra tik viena detalė iš visos dėlionės. Deja, jie ne visada nori tą priimti ir suprasti. Tuomet prasideda 

💥"mokytoja šito mūsų nemokė"

💥"kam čia reikia"

💥"mokytoja mums neaiškina"

💥"matkė mums per sunki"

💥"mes nieko nesuprantam, mokytoja nieko nedaro"

💥"mokytoja, tėveliai nepatenkinti, jie greičiausiai kels vėją"

Kuo labiau pasiduosime šiam emociniam spaudimui ir išsyk be įrodymų tikėsime šiais sakiniais, tuo labiau sutriks komunikacija ir aukštesniame laipsnyje. Išmokau save apsisaugoti tvirtomis nuostatomis ir žinau, kodėl mokau konkrečių dalykų ar reikalauju tinkamo elgesio.

Nepalikime visko mokinių emocijų teismui. Parodykime mokiniams, kad mes jais rūpinamės taip pat ir diegdami discipliną. Nuo to dar niekas nenumirė 😌

Turėtų būti savaime suprantama, kad mokytojas, kaip ir bet koks kitas žmogus, gali rinktis, kaip praleisti savo laisvalaikį. Savo laisvalaikį mėgstu leisti įvairiais būdais. Vienas iš jų - aprašyti tai, ką patiriu savo darbe, kasdienybėje. Mano tikslas yra išsikrauti ir pralinksminti skaitančiuosius. Deja, visada atsiras tokių, kuriems atrodys, kad

😇"mokytoja neturėtų taip rašyti",

😇"mokytoja savo rašiniais įžeidinėja mokinius"

😇"tėveliai nepatenkinti tuo, kas rašoma žalioje arbatoje".

Noriu priminti, kad tai mano laisvalaikis, o tiems, kuriems nepatinka, gali rinktis neskaityti ir kitaip praleisti savo laisvalaikį. 😇

Tai nėra būdas komunikuoti ar spręsti problemas, tik išreikšti emocijas, kurias kasdien patiriu.

Jeigu nepatinka tai, kad skaitant atpažįstate savo mokinius ar vaikus (o gal save), kurie elgiasi ne visai pavyzdingai, tikriausiai problema yra ne tai, kad renkuosi apie tai rašyti, bet jų pasirinkimas taip elgtis 💁‍♀️

Nereikėtų stebėtis ir piktintis, kad mokytojai, patirdami tokį emocinį krūvį kartais jaučiasi įskaudinti, liūdni ar pikti dėl netinkamo mokinių elgesio. Jeigu mane mokiniai įžeidinėja (o patikėkite, šie metai kaip niekad "derlingi" šiuo klausimu), aš turiu teisę pykti. Taip pat turiu teisę su mokiniais apie tai šnekėtis ir išsiaiškinti. Ir žinoma, aš tą padarau, kiek leidžia galimybės. 

Tad nežiūrėkime į tai naiviai. Rašau apie tokią kasdienybę, kokia ji yra, o ne tokią, apie kokią svajoju. 

Jeigu kiekvienas pasistengtume gerbti kito darbo laiką, tinkamai ir laiku kalbėtumėmės apie problemas ir leistume būti savimi, nebūtų tiek įsiskaudinimo, streso ir liūdesio.

Būkim malonūs vieni kitiems!