#2. Mokytojo kasdienybė. Kelionė į darbą

Susiruošusi iškeliauju iš namų. Priklausomai nuo to, koks sezonas, rankose laikau termosą su karšta arbata arba kava, o jeigu šilčiau - vandenį su citrina.

Įprastai anksčiau važiuodavau su autobusu. Kelionėje klausydavau muzikos arba skaitydavau knygas užsigerdama turiniu iš termoso.

Tačiau praeitų metų gale išleidusi auklėtinius iš jų gavau nuostabią dovaną - galimybę mokytis vairavimo mokykloje! Šiuo metu esu išsilaikiusi teises ir mėgstu į darbą keliauti automobiliu.

Labai patinka žinoti, jog kasdien galiu važiuoti su vis kita transporto priemone ir mokytis naujų dalykų.

Kol nukeliauju į darbą, spėju apmąstyti daugybę dalykų.

Ne tik kelią, kuriuo važiuosiu ir aplenksiu kamščius.

Mėgstu mintyse apkeliauti savo tolimiausius minčių užkaborius ir savęs klausinėti, ar tikrai mano kasdienybė yra tokia, kokios noriu.

Tikriausiai mano egzistencinė krizė niekada nesibaigs. Aš vis dar užduodu sau klausimus, kas aš esu, ko noriu iš gyvenimo ir kaip galiu tai pasiekti.

Skamba patetiškai? Gal. Bet taip nėra.

Aš tikiu, kad jeigu nustosiu mąstyti ir svarstyti šiuos klausimus, įsipatoginsiu gyvenime ir susitaikysiu su dalykais, kurių nenoriu ir galėčiau pakeisti.

Kai atvykstu į darbą, neskubu dirbti. Pasiimu sau kelias laisvas minutes prieš mokinių kankinimą :)

Mintyse padėkoju Dievui, kad mane pasirinko šiam sunkiam darbui. Visada stebiuosi, kaip su tokia silpna sveikata ir beveik be nervų žmogų Jis sugalvojo atvesti į mokyklą 🤪

Ironiška, bet jei trumpai nepasimeldžiu, tą dieną nieko gero pasiekti nepavyksta.

So, I understood the assignment ;)

Ir visada padėkoju už savo mokinius. Dabartinius, buvusius. Užplūsta tokia meilė jiems. Matau, kaip jie verti visko, ko geriausio. Ir noriu prisidėti prie jų gėrio.

Todėl mokau funkcijas, o jie be sustojimo keikiasi.

Panašu, kad esame teisingame kelyje! 🤪

Žinau, kad dabar atėjo tokie kontraversiški laikai, kai apie viską galima kalbėti su didžiule tolerancija (bet tik ne apie tikėjimą :D), tai aš ir nebijau pasisakyti savo tikrųjų minčių.

Tikiu, kad Dievas pasirenka mus kokiai nors misijai ir joje padeda keliauti ir pasiekti tam tikrų tikslų.

Todėl dėkinga Jam už tai, kad atvedė mane pas jus ir skatina mūsų draugystę!

Todėl džiaukimės visomis akimirkomis, kai esame kartu, nes jos nesitęs amžinai.

Branginkim tai, ką turim. Pasidžiaukim ir padėkokim už tai.

Ir kelionė į mokyklą tam yra puikus metas.

"Nėra pasauly puikesnio jausmo, kaip žinoti, jog esi padaręs žmonėms nors truputėlį gero!"

R.N.Guintekin

"Čiauškutė"