10 pamokų, kurias išmokau išėjusi iš darbo

Noriu iškart patikslinti, kad mano patirtis nebūtinai tokia pati kaip kitų mokytojų. Šiuo straipsniu nesiekiu pajuodinti savo buvusią darbovietę, o tik atskleisti tam tikrus kasdienybės aspektus, kurie man buvo sunkūs ir skaudūs.

Tikiu, kad yra ir daugiau mokytojų, kurie kenčia savo darbuose dėl neteisingų įsitikinimų. Tebūnie tai padrąsinimas pasirūpinti savimi.

***

Praėjo beveik mėnuo, ir galiu apie tai kalbėti ramiai. Tai nebuvo pats smagiausias sprendimas, kurį teko priimti, tačiau žinau viena - aš tikrai noriu ir toliau būti mokytoja.

Šiuo metu turiu galimybę dirbti mažiau, daugiau ilsėtis, atgauti pusiausvyrą ir svajoti apie tai, ko iš tiesų norėčiau iš šio gyvenimo. Skamba kaip svajonė!

Mano manymu, visada reikia rasti galimybių mokytis iš visko, kas aplink. Nusprendžiau sau apibendrinti, ko išmokau dirbdama progimnazijoje ir kokias vertingiausias pamokas nešiuosi su savimi toliau.

***

Gyvenimas neteisingas.

Kuo anksčiau priimam šią gyvenimo tiesą, tuo lengviau gyventi. Tada lieka mažiau laiko kaltinti kitus dėl savo pačių nesėkmių. Žinoma, kad viskas visada nebus taip, kaip norėsis. Svarbu, kaip pasirenkam reaguoti.

Ir mokytojų kambaryje nuolatos skambėję skundai negalėjo manęs mažiau jaudinti. Aš turėjau taisyti KRŪVAS kontrolinių darbų, tad tą ir rinkausi daryti.

***

Niekam nieko neprivalau.

Nereikėtų sumaišyti su atsakomybe, kurią prisiimu už darbą. Taip, aš pasirašiau darbo sutartį ir taip, aš įsipareigoju atlikti tam tikrus darbus. Bet aš niekam nieko neprivalau

🤭nei pasiaiškinti,

🤭nei išaiškinti,

🤭nei įtikinti,

🤭nei įsiteikti,

🤭nei išprašyti,

🤭nei įrodinėti.

Aš tiesiog atlieku arba neatlieku savo darbų. Ir visada mano darbų atlikimas yra susijęs su mano asmeniniu noru prisiimti atsakomybę. Kitu atveju lengva kaltinti kitus, jog aš pati ko nors nespėju. Ir tai yra netiesa.

***

Sveikata svarbiau už viską.

Taip jau yra, kad mokytojo darbe, mes tokie nepakeičiami tik sirgdami. Niekas taip nekenčia kaip sergantis mokytojas pamokose. Ėjau į darbą

🤒ir su temperatūra,

🤒ir su covidu (kas dar atsimenat tokį buvus),

🤒ir su angina,

🤒ir su apsinuodijimu nuo maisto,

🤒ir su chronišku nuovargiu,

🤒ir su svaigstančia galva, kai negalėjau girdėti elementariai, kas man sakoma,

🤒ir su stipriais galvos skausmais, kurie privedė iki sąmonės netekimo tualete.

Aš pasirinkau verčiau sėdėti pamokoj triukšme ir jos nevesti, negu šiltai gulėti lovytėj su kačiuku ir gydytis, nes administracijai nepatiks mano nebuvimas.

Vėliau, kai jau leidau sau sirgti, prasidėjo gandai, kad Kristina neveda pamokų ir eina į darbą kada nori ir iš viso darbe daro, ką nori. Ir žinoma, šie gandai būtinai pasiekė mano dabartinę darbovietę. Na, bet ir gerai. Buvo galimybė platesnei komunikacijai.

Panašu, kad ne tik aš viena bijojau sirgti ir neateiti į darbą savo darbinės reputacijos sąskaita.

Kita vertus, man be galo patinka gandai apie mane. Šiek tiek gaila, kad išėjau. Nesužinosiu, kaip mano gyvenimas klostosi toliau :)

***

Pastovėjimas už save nėra nepaklusnumas administracijai.

Kai aš galų gale išdrįsau pasisakyti, jog man per sunku

✅prisiimti paruošti 13 projektinių darbų,

✅mokyti 6 klases,

✅vesti metodinius posėdžius,

✅turėti auklėtinius,

man buvo leista suprasti, kad nemoku dėliotis prioritetų. Žinojau, kad manimi niekas nepasirūpins, tik aš pati, tad labai skaudama širdimi burtų keliu išsirinkau, kurios klasės man atsisakyti mokyti matematikos.

Ypatingai skaudu buvo, jog manęs nepaklausė, kodėl taip pasielgiau, tik pasitikslino, ar toje klasėje buvo kokių problemų. Bet vėlgi, žiūrėkim į pirmą mano išmoktą pamoką. Gyvenimas neteisingas :)

Kai pradėjau nebevykdyti metodinės veiklos, buvo pasakyta, kad užkraunu kolektyvą savo darbais. Įdomu, kad vietoj problemų sprendimo yra teiginiai, neatitinkantys realybės. Visada viskam yra priežastis.

Mobingas ateina nepastebėtai.

Ne visai malonūs pastebėjimai dėl socialinio statuso, amžiaus, lyties yra diskriminacijos užuomazgos. O kai bandome skirstyti kolektyve esančius narius į vienokius ar kitokius, atsiranda atskirtis. O su atskirtuoju niekas nenori turėti reikalų. Atskirtajam pradedama kenkti. Ir tik po trijų metų pastebėjau, kad mobingas iš tiesų egzistuoja labai arti manęs.

Kaip aš mėgdavau sau slapta vadinti, "trečio aukšto tetulytės" niekada nepraleisdavo progos

🤥pasišnibždėti už nugarų,

🤥uždrausti mokiniams bendrauti su manimi,

🤥tikrinti jų telefonus ir skaityti mūsų susirašinėjimus be tėvų leidimo,

🤥negražiai kalbėti apie mane per savo pamokas,

🤥liepti per mokinius (ne prašyti manęs tiesiogiai) ištrinti savo straipsnius, arba mokinių tėvai bus kviečiami į mokyklą pokalbiui.

Visa tai ir yra mobingas. Jeigu pajuntate, kad vengiate tam tikrų žmonių, tam tikrų situacijų ar matote labai neteisingą elgesį, kurį visi toleruoja ir nėra žmogaus, kuriam apie tai galėtumėte pasisakyti, sveikinu. Jūs tapote mobingo auka.

***

Kerštas tik silpniems.

Vaikams daugybę kartų esu sakiusi, kad už įvairias skriaudas negalima keršyti. Reikia tiesiog pasidėti kėdę, užsiplikyti arbatos, atsisėsti, gurkšnoti ir stebėti, kaip tokius žmones baudžia pats gyvenimas. Mes neturime gaišti laiko dėl žmonių, kurie negaištų laiko dėl mūsų. Mes turime jausti sau daug didesnę pagarbą nei norą keršyti.

Be to, žmonės, kurie netinkamai elgiasi su kitais žmonėmis, nemyli ir patys savęs. Galbūt yra patyrę sunkių gyvenimo išbandymų, su kuriais nesusitaikė. Galbūt todėl jie ir lieja tulžį ant kitų.

Tokių žmonių reikia pagailėti, o ne pulti stipriau.

Jie patys anksčiau ar vėliau sau pakenks tokiu elgesiu.

***

Ginasi ir teisinasi tik kalti.

Jeigu buvau kaltinama (jaučiausi kaltinama) dėl kokių nors atliktų/neatliktų darbų, ilgainiui išmokau nesiteisinti, o tiesiog pasakyti "Taip, nepadariau". Ir taškas. Niekam nerūpėjo, kodėl. Rūpėjo, tik kad būtų padaryta.

Taip elgtis mokiau ir mokinius. Pastebėjau, kad jei mokinys atsiduria ne laiku ir ne vietoj, tuoj tampa kaltas, jei pradeda daug teisintis.

Būtų smagu problemas išspręsti efektyviai, o ne gaištant visų laiką. Sudariau sąlygas mokiniams man drąsiai pasisakyti, kas ką iškrėtę. Ir taip greitai ir sutvarkydavome visas problemas. Deja, ne visiems tokia taktika buvo priimtina.

***

Nesisuksi - negyvensi.

Visko būna. Daug ko nespėji, nesupranti, o kai jau supranti, būna per vėlu. Ir nereikia dėl to savęs bausti. Visi mes žmonės. Jeigu atsikėlusi iš ryto turiu aiškų darbų planą, ir dėl kokių nors priežasčių man nepavyko pilnai jo išpildyti, ką jau padarysi. O jeigu visai sunku dirbti, paprašyti poilsio - ne nuodėmė.

Pamenu, nuėjau pas direktorių ir zyziau jam pusvalandį, kad duotų laisvą dieną. Visiškai šiaip sau. Na, jo akimis. Man tai buvo būtina, nes žinojau, kad tikrai pratrūksiu dėl darbų gausos, triukšmo, nuolatinio galvos skausmo.

Ir jis man leido. Ir už tai aš jam labai dėkinga.

***

Niekas nemėgsta per protingų žmonių.

Elementaru. Tai veda į konkurenciją. O ji savo ruožtu veda į susiskaldymą. Ir galų gale kaltas lieka tas, kuris per protingas, o ne tas, kuris pradėjo jaustis nesaugiai ir kurti įvairias paskalas.

Atkreipkim dėmesį į mokinius. Tie, kurie gerai mokosi, visada yra matomi, net jei ir būtų labai tylūs žmonės. Kituose žmonėse jie iššaukia nesaugumo jausmą, tarsi aš būčiau nevertas gero žodžio, kol yra šis gerai besimokantis mokinys.

Lygiai taip pat gali elgtis ir suaugę žmonės, tad nenustebkime.

***

Būkime visada dėkingi už viską.

Jau žinom, kad gyvenimas neteisingas. Ir kad daug dalykų vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Skaudu buvo palikti mokinius, tačiau svarbiausia, kad

😍turėjome savo laiką,

😍kartu mokėmės,

😍kartu smagiai leidome pertraukas ir pamokas,

😍turime daug gražių ir mielų prisiminimų.

Už tai esu be galo dėkinga ir laiminga, kad buvau jų mokytoja.

O dabar metas judėti toliau ir ieškoti naujų lobių!